Šviesos ir Evoliucijos Angelas

Prieš imdama adatą į rankas niekada nežinau, koks ir kieno angelas gausis. Pradedu blankiai, o spalvos tarsi pačios mane susiranda. Bandau naudoti jų kuo mažiau, kad tik jaunėlei dukrai įtikčiau. Pažadu sau, jog vos keli tonai atspalvių tebus, o rankos autopilotu ieško vis ryškesnių karolių… (Gal kokioje Afrikoje ar Peru praėjusiuose gyvenimuose man teko gyventi?!)

Šį Šviesos angelą paskyriau savo jaunėlei Dorotėjai. Net ir žinodama, kad tas išorinis angelo blizgesys, spalvų gausa neatitinka jos asketiškos, ne pagal metus brandžios gyvenimo pozicijos. Deklaracija – viskas arba nieko – dar trykšta jaunatvišku kategoriškumu, kuriam galbūt trūksta įsiklausymo į tėvų, senelių išmintį.

Tai gėrio, šviesos, mokslo, kūrybos, švaros, savikontrolės – visų šviesiųjų jauno žmogaus idealų angelas. Jis skelbia, kad tik atkakliu darbu įmanoma evoliucija kiekvieno gyvenime. Visa kita – tik apgaulinga iliuzija, puikybės karūną žmogui uždedanti. Nuo tikrojo Kelio viliojanti. Sunku jaunam žmogui jos kerams atsispirti. Bet jei širdies klauso – nepasiklysta.

Tegul šis Angelas neša gražią mintį, kad menas negali būti destruktyvus: jis turi gydyti sielas, lengvinti žemišką buitį taip, kaip Antonijaus Vivaldžio „Metų laikai“ kadaise lengvino Dorotėjos pasiruošimą abitūros egzaminams.