Rankinių kolekcija „Aukso dulkės. Laiškai“

(Kolekcija sukurta 2015, pavasarį)

Proginių rankinių kolekciją „Aukso dulkės“ įteikiau sau kaip dovaną gimtadienio proga. Man, belaukiančiai 44-erių, ji tapo nebyliu suvokimu, kad visos man dovanotos gyvenimo progos buvo aukso vertės… Žmonos, mamos, literatūrologės, žurnalistės, vaikiškų švenčių vedėjos, mokytojos Pipirinos, dizainerės…
Visas jas stengiausi išnaudoti su meile. Kai kurios jau seniai ilsisi tvarkingai surūšiuotos šeimyniniuose albumuose, padengtos vos regimu dulkių sluoksniu. Kažką juk turime paleisti, kad galėtume žingsniuoti toliau? Iš meilės judėti į priekį.
Man svarbu jausti. Savo viduje išgyventi meilę darbui, kito akyse matyti atsaką į ją…
Kurdama „Aukso dulkes“, aš prikėliau naujam gyvenimui kažkieno ranka siuvinėtus paveikslus, pirktus sendaikčių turguje. Pažadinau seniai pamirštus praeities įvykius, kad juos sudėliočiau savaip. (Kažkam juk reikėjo pasirūpinti, kad kruopštus moterų darbas neišnyktų metų tėkmėje… Kodėl gi tas „kažkas“ negalėjau būti aš?)
Kadaise neatsargiai leptelėjau vienai draugei, jog nėra nieko nuobodžiau už siuvinėjimą kryželiu… Ir štai – „nuobodūs dulkėti paveiksliukai“ ant mano rankinių! Medžiojau juos kiekvieną savaitgalį, kol dulkės, nuskalbtos nuo jų, tapo aukso vertės – kaip ir moters svajonės, lūkesčiai, mintys, persmelkusios kiekvieną siuvinio kryželį proto ir pirštų meditacijos metu.

Šias progines, išeigines, vienetines, išpuoselėtas rankines skiriu:
…moteriai – brandžiai ir išmintingai, kuri taip pat išgyvena aukso amžių, dėkingai suvokdama jau nueitą kelią…
…moteriai, kuri nebijo nupūsti laiko dulkių nuo savo gyvenimo kalendoriaus, bet tuo pačiu neužstringa praeityje, o drąsiai gyvena čia ir dabar…
…moteriai, nebijančiai siekti savo svajonių, kad ir kokios nepatogios jos būtų…
Tikėkit, Dievas neduoda mąstyti neįmanomų dalykų. Juk aš kuriu rankines?! O ko norite jūs???

Rankinių kolekcija „Aukso dulkės. Laiškai“ (fotografė: JurArt’s)

Ši elegantiška fotosesija vyko prieš pat vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną – tad nenuostabu, kad ji pasufleravo širdžiai, ką kalbėti nuotraukų ritmu…

Meilių būna visokių…

Aš myliu tas išlauktas, išjaustas, aukso siūlais išsiuvinėtas minutes, kuomet lieku pati su savimi. Pirštai harmoningai juda siuvinio ritmu, o mintys, tos naivios šventuolės, kyla aukštai aukštai į Beribę Svajonių Visatą…

Meilių būna visokių…

Šiandien rašysiu gulbės plunksna odę poetams, kurie meilę išgyvena popieriuje. Ach, kokia tai būtų aistra patirti, kaip žodžiai rikiuojasi į eilutes, eilutės juda svajingu valso ritmu, o sąmonė net aptemsta nuo patirto kūrybinių kančių saldumo…

Meilių būna visokių…

Man patinka tiesiog sėdėti ant suolelio praeitimi alsuojančiame Kauno senamiestyje ir iš tolo stebėti žmones. Žinau, esu išdidi. O juk galėčiau šypsotis iki ausų, laukdama kol praeivių šypsenos it geros nuotaikos bumerangai, apsukę ratą, grįš pas mane.
Štai ir ji! Ilgai brandinta savyje veido išraiška. Kai akių kampučiuose ima tvenktis ne ašaros, o… džiaugsmo raukšlelės. Pasirodo, tereikėjo margo balandžių pulko, kad gaučiau šią neįkainuojamą dovaną. Šypseną! Noriu dalintis ja su kitais!!!

Meilių būna visokių…

Jos kinta įvairiais gyvenimo etapais. Įdomu, kas įkvepia jūsų širdis dainuoti iš džiaugsmo? Rankdarbiai? Gera knyga? Stiprus filmas? Gražus paveikslas? O gal svajingas fortepijono skambesys? Kaip ir artimos sielos viena kitą traukia, taip ir savo pomėgį atpažinsi vos su juo susidūrusi. Taip buvo ir man…
Rankinių kūrimo procesas – nuo idėjos iki jos išpildymo – netikėtai tapo saldžiausiu gyvenimo malonumu, mano Rojum Žemėje!

Meilių būna visokių…

Dažnai ateinu Dievo namus. Tačiau vos išgirdusi angeliškus vienuolių balsus, pritariamus subtilių gitaros akordų, prapliūpstu ašaromis. Pradžioje maniau, kad jos – tai apsivalymas, dvasinis katarsis, kurį žmogus natūraliai patiria kaskart peržengdamas bažnyčios slenkstį… Klydau. Pamažu į širdį ateina žinojimas, jog tai paprasčiausia savigaila už bevalystę, egoizmą ar pernelyg mažą norą dalinti save kitiems…
Skambinu Dievui, norėdama atsiprašyti… Beprotiškai laukiu pavasario, kad tarsi gležna pavasarinė žolytė peraugčiau tą parudusią, purviną pernykštę žalumą savo viduje. Jau šiandien, jau dabar, dainuok, širdie, pavasarį!

Meilių būna visokių…

Gali mylėti iliuziją. Arba sapną. Iškreiptą tikrovės projekciją savo sąmonėje, pagal kurią būsi laiminga, kai… susirasi mylintį vyrą, užauginsi vaikus, gausi mėgstamą darbą ar gerą verslo pasiūlymą. Pasiūsi gražiausią rankinę. Išgarsėsi…
Ir aš taip maniau. Tik kur toji riba, kurią pasiekus, gali pasakyti: aš jau laiminga?! Kur tas pasaulio kraštas, nuo kurio nukorusi kojas, gali nebesvajoti apie laimingą ateitį, o gyventi laimėje tiesiog čia ir dabar?

Rankinių kolekcija „Aukso dulkės. Laiškai“ 2 dalis.

Ši rankinių kolekcijos dalis skirta moterims, norinčioms skaityti mano laiškus rankinių formatu… Bandžiau perduoti savo Sielos Žinią naudodamasi ant drobės spaustais retro stiliaus atvirukais, įprasmindama juos RasaRoze stiliumi. Smagu, jei ši žinia suvirpins jūsų sielos stygas, o rankinės suras naujas savo „skaitytojas“… Jei ne, vadinasi, jums skirti „laiškai“ – ne www.RasaRoze.lt pašto dėžutėje! Malonaus skaitymo.


Daugiau šios kolekcijos rankinių