Puošnusis tėčio mirties angelas

Kai pasakiau namiškiams, kad noriu sukurti Puošnųjį tėčio mirties angelą, jie suabejojo. Ar išvis gali būti mirties angelų, o jei ir gali – į ką jie tuomet panašūs?

Prieš keletą metų drauge su šeima keliavome po Peru. To krašto ryškios spalvos mane tarsi užbūrė – į kraują, sąmonę įsigėrė; santūriai kuklų lietuvišką grožio suvokimą kažkur vėjais paleido. Dramatiškų veido išraiškų lydimi Kusko šventieji iš tolo švietė bažnyčių navose, ryškiais drabužiais spindėjo.

Nepaisant to, jog mano tėvelis mirė pačiame Dievo koronės įkarštyje, jo mirtis buvo graži. Su mylinčia šeima.

Todėl neapsigaukite. Nes Puošnusis tėčio mirties angelas nekalba apie mirtį. Veikiau apie kitokį gyvenimą, kuris atsiveria žmogui, pabandžiusiam įsileisti į sąmonę naują mintį, kad galima gyventi ir kitaip – be baimės, neapykantos, vidinio chaoso, abejonių. Su džiaugsmu, šviesa akyse, meile širdyje ne tik namiškiams, bet ir kiekvienam sutiktam žmogui.

Gyvenimą turi nugyventi taip, kad atėjus paskutinei valandai aplink tvyrotų ne pyktis ar nežinia, o pasitikėjimas Dievu, nugyventu gyvenimu, mylimais žmonėmis. Kad širdį glostytų žinojimas, jog padarei viską, ką gražaus ir gero galėjai padaryti. Net jei tai buvo kančia ar liga – iškentėjai ją iki galo.