Harmonijos ir Meilės Angelas

Pabaigus siuvinėti tėčio angelą, netrukus atskrido ir mamos. Kalbant apie visas Žemės Motinas ausyse išsyk ima skambėti mano dukros Dorotėjos skaitomos „Himno meilei“ eilutės iš Šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams. Meilė – „(…) ji visa pakelia. Visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“

Mamos, kad ir ką jos bedarytų, kad ir kaip besielgtų – linki savo vaikams laimės. Kartais toji didžiulė nevaldoma meilė pati apsigauna: neleidžia vaikams klysti, patiems pajausti tikrojo gyvenimo skonio. Jos per daug prisiriša, ima kontroliuoti, teisindamosi, jog nori tik patarti, pasidalinti savo išmintimi, kad vaikai nedarytų tų pačių klaidų. Deja… Tokie nerašyti Visatos dėsniai, jog kiekvienas turime išmokti savo pamokas, patirti savo klaidas.

Toks ir šis Angelas – ramus, neteisiantis, alsuojantis begaline meile, priimantis į savo glėbį visus – paklydėlius ir teisiuosius. Kas vakarą besimeldžiantis už juos ir laiminantis, kokie jie bebūtų…

Kai pradėjau siuvinėti šį angelą, nė neįtariau, kiek septynmylių žingsnių mudviem su mama reikės nueiti, kad atrastume viena kitą. Nė nesapnavau, kad viskas, kas sena, turės sunykti iš pačių pagrindų. Supūti taip, kaip žiemai artėjant sutręšta sena, parudavusi žolė, kurią pavasariui atėjus drąsiai išstumia šviežia žolytė.

Oranžinė spalva man primena kelionėse matytus budistų vienuolių apdarus. Nes kiekvienas, išėjęs ieškoti savojo Kelio, pamažu tampa savotišku atsiskyrėliu – panyra į asmeninį pokalbį su Dievu, užsiima autorefleksija. Galbūt ne tik mano, bet ir kitų gyvenimuose ateina laikas, kai nebėra kelio atgal – tik pirmyn. Nes senas požiūris ir žaidimas pagal senas, tau įprastas taisykles, tolygus susinaikinimui.